<< Powrót do listy konferencji episkopatów

National Synthesis of Lithuania - Episcopal Conference of Lithuania

Below is the national synthesis in its original version (this is a scanned document so it cannot be automatically translated).

[Source: https://lvk.lcn.lt/naujienos/,512]

SINODINIO KELIO LIETUVOJE ĮŽVALGŲ APIBENDRINIMAS

Įvadas

Popiežiaus Pranciškaus inicijuotas Sinodinis kelias tapo proga susitikimams ir pokalbiams, kuriuose dalyvavo tiek aktivūs parapijų nariai, tiek ir paribiuose esantys žmonės, pašvęstojo gyvenimo institutai bei katalikiškos organizacijos. Sinodinio kelio eigą kiek trikdė dėl pandemijos įvesti apribojimai bei karas Ukrainoje, tačiau tai nesutrukdė judėti pirmyn.

Dažniausiai sinodinio kelio susitikimai vykdavo parapijų salėse, tačiau buvo bandoma juos organizuoti ir “neutralioje” erdvėje – kultūros namuose, mokyklose, bendruomenės namuose ir kt. Buvo bandymų į susitikimus sukviesti profesinių grupių atstovus, pvz, medikus, žurnalistus, menininkus, policininkus, teologus ir kt. Lietuvos episkopatas taip pat skyrė dvi dienas Sinodinio kelio diskusijoms, kurios padėjo atpažinti kai kurias tendencijas ir skatina atnaujinti sielovadinės veiklos prioritetus. Sinodinėse diskusijose siekta ne tik pasidalinti patirtimi bei įžvalgomis, bet ir ypač atverti širdį Šventosios Dvasios dvelksmui.

1. Dievo kvietimas į santykį

Sinodas lyg skalpeliu atvėrė tikro santykio nebuvimo ir neinvestavimo į jį žalą.” Ši sinodinė įžvalga taikliai apibūdina Sinodinės kelionės Lietuvoje metu ne vieno jos dalyvio suvoktą seną tiesą – tikėjimas yra toks, koks yra mūsų santykis su Dievu. Svarstydami apie įvairias mūsų Bažnyčios gyvenimo detales, dažnai pamirštame pagrindina sąlygą – būtinybę nuolat puoselėti savo communio, ryšį su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Tai Jis – Dievas – Šventosios Dvasios galia kuria tikinčiųjų bendruomenę ir įgalina, daro vaisinga kiekvieną Sinodina kelionę.

Svarbu permąstyti pastoracinius modelius užduodant sau pagrindinį klausimą: kaip padėti sukurti asmeninį santykį su Kristumi? Nuogąstauta, kad dažnai pirmenybė teikiama darbui, studijoms, veikloms, rūpinamasi savo ateitimi, bet trūksta kristocentriškumo. Tikėjimas daugiau paprotinis, kultūrinis. “Kristų dažnai užgožia jausmai, emocijos, nesuprantame ženklų ir neatpažįstame Kristaus vedimo. Dažniau kreipiamasi tiesiog į Dieva.

2. bažnyčia kaip bendruomenė

Bendruomeniškumas (Communio) reiškiasi per įvairias tikinčiųjų maldos grupes bei sambūrius, vienoje Dvasioje siekiant bendro tikslo. Svarbu į Bažnyčios gyvenimą įtraukti ir artimuosius, rūpintis vienišais, apleistais, ligoniais bei priklausomais asmenimis. Siektina rasti naujų, charizmatiškų, gabių, iniciatyvių žmonių įvairioms bažnytinės veiklos sferoms.

Nuvilia bendruomeniškumo stoka Bažnyčioje. Tikėjimo kelionėje keliaujame labiau asmeniškai negu bendruomeniškai, praeidami pro “gulinčius pakelėse”. Bendruomeniškumo trūksta ir švenčiant sakramentus, ypač Krikštą ir Santuoką, jie dažniausiai yra tapę privačiais sakramentais, teikiamais ne Mišių metu ir ne savo parapijoje. Taip šiuos sakramentus priimantys asmenys lieka neįtraukti į tikėjimo bendruomenę. Kiekvienam bendruomenės nariui turėtų kilti klausimas, ką aš padariau, kad būtų kitaip, kad būtų geriau.

Bendrysta ardo plačiai paplitės bendruomenėse egoizmas. Dvasinio gyvenimo centre daugumai žmonių yra Dievas, bet plačiau padiskutavus tampa aišku, jog centre dažniau esame mes patys, mūsų ego, o ne Kristus. Susirūpinimą kelia suvokimas, kad gebame įvardyti problemas ir sunkumus, tačiau nejaučiame troškimo bandyti keisti parapijos veidą. Vengiame susidurti su problemomis, todėl praeiname pro šalį, nes mumyse daug individualizmo, egoizmo ir savojo “aš” sureikšminimo. Su nerimu stebime nenorą įsipareigoti ir prisiimti atsakomybę, bet vyrauja polinkis kaltinti kitus. Juk lengviau diskutuoti apie tai, ką turėtų daryti kiti, negu aptarti savo indėlį į bendruomenės gyvenimą. Turime atsisakyti savojo egoizmo, kad galėtume girdėti kitus ir prisiimtume atsakomybę už parapiją, nepalikdami visų reikalų tik dvasininkams.

Kiekvienas parapijietis galėtų ne tik pasiūlyti įvairių veiklų, kad parapija taptų gyvybinga, įdomi ir patraukli, bet ir prisidėti prie Bažnyčios veiklos bei išlaikymo. “Mažiau kritikuoti ir labiau rodyti gailestingąją meilę!

Pasauliečiai turi didelių lūkesčių Bažnyčios atžvilgiu. Jie tikisi nešališkumo, padrąsinimo, moralinės lyderystės, aktyvaus buvimo gėrio pusėje, veikimo, taip pat ir diplomatiniu lygmeniu, psichologinio palaikymo, buvimo “karo lauko ligonine”. Bažnyčia, kurios ilgimės, yra ta, kurioje mažiau formalumo, ji – gyva, atvira visiems, kurioje svarbus kiekvienas žmogus be išankstinės nuostatos, be statuso; tai – bendruomenė, besimeldžianti ir palaikanti savo narius.

A. Sinodinis keliavimas

Sinodas sukūrė sąlygas visiems išreikšti savo nuomonę, būti išgirstiems. Suvokta, kad pagarbiai išsakoma mintis bei pagarbus kitų Sinodo dalyvių išklausymas atveria naujas galimybes Bažnyčios augimui. Prisiminta pagonių kiemo metafora, neretai apibūdinanti Bažnyčios misiją ir veikimą šiuolaikiniame pasaulyje. Konstatuota, kad bendravime su visuomene būtina išlaikyti atvirumą nesistengiant patiems patraukti ir pakeisti kitą, bet siekiant, kad tame pokalbyje patrauktų tikroji Tiesa – Jėzus Kristus.

B. Tarnaujanti kunigystė

Kunigystė yra dovana Bažnyčiai. Džiugina savo pašaukimui atsidavusių ir tikėjimu gyvenančių kunigų tarnystė. Svarbu, kad išorė derėtų su vidumi ir kad nebūtų veidmainystės. Karas Ukrainoje atskleidė poreikį, kad kunigas būtų arčiau tikinčiųjų, kuriems dvasininkas tampa išskirtiniu Dievo artumo ženklu. Kunigui svarbu gilinti asmeninį santykį su Kristumi. Tikintieji iš kunigo tikisi dvasinės tėvystės. Malonu sutikti laukiantį kunigą, ypač klausykloje. Kad būtų atgaivintos parapijų bendruomenes, pirmas atsinaujinimo ir atsivertimo keliu turi eiti pats kunigas.

Pastebima kunigų rengimo spraga – nemokėjimas dirbti komandoje tiek su pasauliečiais, tiek ir su kunigais. Seminarijoje svarbu išmokti palaikyti iniciatyvas, išmokti būti pozityviu vadovu, gebančiu įkvėpti kitus komandos narius. Kunigų formacija negali pasibaigti su seminarijos baigimu, bet turi tęstis.

Svarbu spręsti kunigų vienišumo problemą, nes tai atsiliepia visai bendruomenei.

Kunigų atžvilgiu turima didelių lūkesčių. Iš jų tikimasi įsiklausymo, supratimo, nesmerkimo, asmeninio dvasinio palydėjimo. Jų vadovaujamose bažnyčiose neturi būti “elitinių grupelių, kurios viską žino, kaip turi būti“. Tikintieji ne visada kuniguose atpažįsta Gerojo Ganytojo veidą ir širdį. Trokštama santykio su kunigu bendraujant neformaliai bendruomenės veiklose ar asmeniniuose pokalbiuose.

C. Pasauliečiai Bažnyčioje

Dažnai pakrikštytieji nelaiko savęs tikrais Bažnyčios nariais, o be dvasininkų jaučiasi silpni ir neįgalūs veikti. Kai kur su nuostaba buvo padarytas atradimas – mes visi esame Bažnyčia! Netgi tie, kurie nutolę nuo tikėjimo!

Aktyvių parapijiečių yra nedaug, tad kiekvienas turime pradėti nuo savęs. “Įgaukime drąsos siūlyti idėjas ir veiklas pritraukdami naujų narių. Svarbu išsivaduoti iš savo “burbulo” ir eiti į paribius.

Juntamas atotrūkis tarp kunigų ir pasauliečių, trūksta supratimo apie vieni kitų gyvenimo ypatumus ir kasdienybę bei rūpesčius. Reikalinga nuolatinė pasauliečių formacija ir ugdymas, kuris apimtų ne tik pavienius asmenis, bet ir visą bendruomenę. Dėl suaugusiems pritaikytų katechezių stokos tikėjimo gyvenimas gali virsti neaiškia ezoterika. Dažnai gyvename pagal programą minimum, nors žmogus ilgisi ir trokšta sąmoningo tikėjimo praktikavimo.

Labai svarbu, kad kunigai įsiklausytų į parapijiečių iniciatyvas, kad būtų skatinamas komandinis darbas ir dėl bendro tikslo būtų telkiami skirtingi žmonės. Reikia pripažinti, jog dalis pasauliečių nenori aktviai įsitraukti į parapijos veiklą, bet ir toliau lieka “vartotojais”. Vykdant apklausas parapijose būtų galima geriau atpažinti parapijiečių poreikius ir lūkesčius.

Vienose parapijose ir organizacijose klesti kunigo vienvaldystė. Niekas nieko nežino ir nėra kalbama apie tai, kas tikrai svarbu. Kitose pastebima, kad pasauliečiai nenori padėti klebonui ir didžiausia atsakomybė bei pareiga viskuo rūpintis tenka vien tik jam. Dar kitur gražiai bendradarbiaujama su pastoracinėmis tarybomis ir mokomasi dirbti komandoje. Tarnaujančios ir visuotinės kunigystės bendradarbiavimo požymiai yra atsakingumas, abipusis papildomumas, atvirumas bei artumas. Juk visi darbuojamės tos pačios Dievo karalystės labui!

D. Parapija

Parapija – tai svarbi tikėjimo, maldos ir artimo meilės mokykla. Parapijos dėka tikintieji patiria dalyvavimą visuotinės Bažnyčios gyvenime. Daugelyje parapijų yra tikinčiųjų, bet nėra bendruomenės. Parapijose veikiančios grupės funkcionuoja individualiai bei uždarai, todėl nėra vienybės tarpusavyje ir sudėtinga siekti bendro parapijos gėrio. Labai trūksta veiklų prie parapijos jauniems žmonėms.

Parapijose turėtų efektyviai veikti pastoracinės ir ekonominės tarybos – kaip patariamasis, bet kartu ir bendrai misijai įsipareigojęs balsas. Ypatingą vietą parapijoje užima tikybos mokytojai ir katechetai, kurie turėtų būti gyvais tikėjimo liudytojais, rodančiais krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Reiktų skatinti brandų vyrų ir moterų įsitraukimą į aktvią parapijos veiklą.

Sėkmingam bendruomenės ugdymui reikia tinkamų (žiemą šildomų) patalpų, kuriomis galėtų naudotis visos parapijoje veikiančios bendruomenės ar grupės. Svarbu parapijose ugdyti karitatyvinaę savimona ir rūpintis žmogumi ne tik teikiant materialią paramą, bet pirmiausia rodant jam dėmesį kaip asmeniui – jį išgirsti ir išklausyti. Prie to galėtų prisidėti vienišų ir nuošaliau gyvenančių žmonių pavežimo į Mišias tarnystė. Apie ją būtų galima skelbti socialiniuose tinkluose.

Sinodinio kelio metu parapijiečiai galėjo pasikalbėti plačiau apie tai, kuo jie gyvena, kuo gyvena bendruomenė, koks jų vaidmuo Bažnyčioje. Parapijose užsimezgė vienybės bei noro veikti kartu jausmas. Kai kam tai buvo pirmas kartas, kai dalijosi apie savo tikėjimą, apie ryšį su Dievu, galėjo išsakyti ilgus metus širdyje laikytą nuoskaudą ar priešingai – dėkingumą ir džiaugsmą. Svarbu, kad ir ateityje būtų galima kalbėtis Bažnyčiai ir bendruomenei aktualiais klausimais į sinodinį procesą įtraukiant ne tik parapijiečius, bet ir nutolusius nuo Bažnyčios. Sinodalumas turi tęstis!

Rekomenduojama ugdyti dvasinius palydėtojus pasinaudojant vienuolių, diakonų bei pasauliečių pašaukimu. Dalį liturginių, katechetinių ar evangelizacinių atsakomybių teks perleisti pasauliečiams. Nesant pakankamam dvasinių pašaukimų skaičiui pasauliečiai išgyvena nerimą dėl Bažnyčios ateities.

3. BAŽNYČIOS MISIJA

Bažnyčios misija kyla iš Jėzaus Kristaus asmens ir jo išganomojo veikimo, todėl dvasininkai ir pasauliečiai misijos nekuria ir nekeičia, bet ją vykdo atsižvelgdami į kintančias laiko ir gyvenimo sąlygas. Viešpats, kuris davė misiją Bažnyčiai, duoda ir jėgų tą misiją atlikti.

Tinkamiausiai Bažnyčios misijoje dalyvaujame atpažindami ir atsiliepdami į savo pašaukimą: kunigystę, pašvęstąjį gyvenima, santuoką arba gyvendami vieni, pašventę savo gyvenima Bažnyčiai ir visuomenei. Prie pašaukimo atpažinimo ir padrąsinimo atsiliepti prisideda kiti bendruomenės nariai. Jaučiamas gana abstraktus kalbėjimas apie Bažnyčios misiją, netikėtai daug saviplakos ir asmeninės kaltės jausmo dėl per mažo įsitraukimo į Bažnyčios gyvenimą, karitatyvines, pastoracines, bendruomenės veiklas. Pageidaujama, kad bažnytinė vadovybė dažniau informuotų tikinčiuosius apie savo pastoracina viziją, papasakotų, kaip sekasi ją įgyvendinti. Įsitraukti į aktyvią Bažnyčios veiklą nėra lengva, nes tam reikalingas palaikymas ir palydėjimas.

Būti aktyviais Bažnyčios misijoje trukdo egoizmas (savi rūpesčiai svarbesni!), asmeninės savybės (uždarumas), nedrąsa prisidėti prie Bažnyčios veiklos, menka savivertė, nusistovėjęs tų pačių parapijos aktivistų ratas, perdegimas, iniciatyvos stoka. Didžiulis pavojus misijai yra įsipatoginimas, stagnacija, užsisklendimas savyje ir aklumas laiko ženklams. Kiek primiršta lieka maldos misija.

Visi parapijiečiai turi jausti atsakomybę ir įsipareigojimą išlaikyti savo parapiją, kunigus, rūpintis derama bendruomenės turto priežiūra ir panaudojimu; taip pat įsisąmoninti savo priederma prisidėti prie Bažnyčios misijos išlaikymo.

A. Dievo Žodžio skelbimas ir liturgija

Viena svarbiausių Bažnyčios pareigų – Dievo žodžio skelbimas. Skelbdama Žodį Bažnyčia Jį pristato kaip tiesą, o ne kaip nuomonę. Dažniausia Evangelijos skelbėjo klaida – pretenduoti į tiesos monopolį ir paskelbti jau iš anksto paruoštus skambius atsakymus. Žmones reikia lydėti link tiesos kantriai ir aiškinant, kaip tai darė Viešpats Jėzus su Emauso mokiniais (plg. Lk 24, 13-35).

Kunigo homilija turi būti orientuota į realią situaciją, nes šiandienis žmogus daug dalykų Bažnyčios gyvenime nesupranta. Žodžio skelbėjai tekalba aiškiai ir paprastai, gyvenimiškai ir nesudėtingai. Žmonės nori gyvo žodžio, kuris patrauktų ir sudomintų. Netinkamas bažnyčios įgarsinimas ar nepasiruošę skaitovai trukdo Dievui prabilti į žmones.

Dievo tauta turi teisę klausytis paruoštų homilijų, pritaikytų konkrečiai auditorijai. Dvasininkams nederėtų kalbėti tikintiesiems “kaip žemesnio intelekto“, moralizuoti ar “suvedinėti sąskaitų“, nes po grasinimų Žodžio liturgijos metu tikintiesiems sunku džiaugsmingai švęsti Aukos liturgiją. Taip pat trukdo ilgi pamokslai ir sausi postringavimai.

Kai homilija “kalba” ją sakančiajam, tuomet ji pasiekia ir klausančiųjų širdis. Svarbu, kad per homiliją be jokių išankstinių nuostatų leistume veikti Šventajai Dvasiai.

Pastebėta, kad sakramentai – labai svarbi tikėjimo kelionės dalis, kuri yra tarsi “paslėpta” nuo pasaulio, bet dovanojama tikintiesiems. Sakramentai priimami kaip pagalba krikščioniškam gyvenimui, o ne kaip tikslas, nes tikslas – gilesnis santykis su Kristumi ir Jo tauta – Bažnyčia.

Kartais pasitenkinama minimaliai išpildant formaliuosius kriterijus, reikalaujamus priimti sakramentus, taip ir nesukuriant gyvojo santykio su Dievu. Iškyla poreikis ugdyti Krikšto tėvų ir Sutvirtinimo globėjų sąmoningumą.

Bažnyčia turi siekti, kad dalyvavimas liturgijoje neštų dvasinių vaisių. Nors besikartojantys liturginiai metai yra ugdomo pobūdžio, tačiau reikia saugotis, kad rutina netaptų pati liturgija. Nuo šio pavojaus saugo gilesnis liturginių veiksmų pažinimas. Su rutina padeda kovoti prisiminimas, jog liturgijos centre – Jėzus Kristus, kurio dėka sudabartinami dieviškieji slėpiniai!

Tam reikalinga liturginė katechezė, aiškinanti apeigų prasmę, liturginius ženklus bei simbolius. Liturginį šventimą sustiprina išankstinis susipažinimas su Žodžio liturgijos skaitiniais. Prie sąmoningo dalyvavimo liturgijoje prisideda ir trumpi įvadai, komentarai, Mišių lapeliai, ekranai…. Rečiau besilankantys žmonės nežino liturginių laikysenų, todėl kai kada susilaukia pastabų iš nuolatinių bažnyčios lankytojų.

Išreikštas lūkestis, kad dvasininkai aptartų su tikinčiaisiais pasauliečių įtraukimo į liturgijos šventimą būdus: Šv. Rašto skaitymas, patarnavimai, bendruomeninis giedojimas, įvairių pamaldų organizavimas ir t. t. Bažnyčiose pasigendama bendruomeninio giedojimo ir gaila, kad taikstomasi su skubota, netvarkinga liturgija ir jos šventimo aplinka – bažnyčios erdve, muzika, giesmėmis…. Liturgija turi būti paprasta, bet ne prasta ir be dirbtinės pompastikos. Kartais susidaro įspūdis, jog Bažnyčia liturgijoje blaškosi tarp iškilmingų pietų prie šventinio stalo ir “greito maisto” pasiūlos. Liturgija negali būti švenčiama atmestinai, pernelyg buitiškai ar prasčiokiškai. Vieni liturgijoje nori naujovių, kiti – išsaugoti tradicijas ir grąžinti senąsias apeigas; vieniems norisi iškilmingumo ir puošnumo, kitiems – paprastumo.

Liturgijos pilnatvę, džiaugsmą, saugumą padeda išgyventi visos šeimos įsitraukimas. Džiaugsmo suteikia mokėjimas švęsti kartu su bendruomene, o trukdo noras būti tik klausytoju, o ne dalyviu. Apie altorių buriasi ir bendruomenė, kurios nariai vienas kitą palaiko ir stiprina. Krikščioniškas tikėjimas yra ne tik išgyvenamas, bet ir švenčiamas, nes tam visada yra priežastis – Bažnyčioje išganingai esantis ir veikiantis Dievas – Jėzus Kristus. Eucharistijos šventimas yra mūsų krikščioniško gyvenimo centras ir šaltinis – “Variklis bendrystei“.

B. Evangelizacija ir komunikacija

Bažnyčia turi atpažinti, kad komunikacija yra evangelizacijos forma. Ji turi naudoti naujausias komunikacijos priemones savo žiniai skleisti.

Krikščionių bendruomenė nepailstamai teieško naujų sielovados ir priėjimo prie žmonių būdų. Kaip ypatingai paveikūs būdai sielovadai buvo įvardytos piligriminės kelionės, dienos išvykos, stovyklos, šeimų ir jaunimo savaitgaliai, rekoleklekcijos, susitikimai, krikščioniškų filmų peržiūros ir diskusijos. Iškilo poreikis dvasiškai lydėti ir palaikyti tuos narius, kurie leidžiasi į aktyvią evangelizaciją.

C. Ecumenizmas

Šiandien krikščionybei kyla nemaža pavojų, ir jie dažniausiai yra ne atskiroms konfesijoms, o visai krikščionybei, todėl krikščionių vienybės siekis nepaprastai svarbus. Krikščioniui tiek vienybę, tiek Bažnyčią pirmiausia reikia surasti savyje. Mažiau “aš”, daugiau “mes”.

Ekumenizmi dažniausiai skiriamas tik formalus dėmesys; nesuprantama, kaip jis turėtų vykti, todėl apsiribojama “pagarba vieni kitiems.”

Karas Ukrainoje parodė, kad politikos priešpriešos nesunkiai nustelbia krikščionišką bendrysta ir apsunkina bendravimą. Krikščionių vienybės klausimas turi būti sprendžiamas malda ir sąžininga istorinių bei politinių įvykių analize. “Kristus nenorėjo pavienių individualistų.”

4. TRŪKUMAI IR LŪKESČIAI

A. Atsivertimo būtinybė

Sinodinės kelionės metu ne kartą buvo naujai atrasta asmeninio atsivertimo būtinybė. Kad galėtume keliauti kartu, patys turime atsiversti – ugdyti nuolankumą, būti atlaidesni, mažiau susireikšminę, labiau vieni į kitus žvelgiantys ir atsižvelgiantys. Keliauti kartu – reiškia žingsniuoti vedamiems Jėzaus ir mokytis gyventi dėl savo bendrakeleivių. Šio gebėjimo mūsų bendruomenėse dar stinga.

Kad iš akių neišleistume pagrindinių dalykų, reikia atsivertimo, t. y. atsisakyti to, kas sena, ir priimti naują tikrova. Tai nėra lengva. Reikia vidinės kultūros tam, kad suprastume kitokią nuomonę ir pateiktume savo argumentus neįžeisdami žmogaus ir tokia forma, kad jis suprastų. Reikia įveikti norą vadovauti ir nedemonstruoti savo pranašumo ar teisuoliškumo. Atsivertimas suprantamas kaip požiūrio pakeitimas ir žvelgimas į kitą pasiruošus išklausyti, o ne teisti. Atgaila ir atvirumas ugdo nuolankumą ir pašalina baimę kalbėti apie Bažnyčios kaltes bei nuodėmes. Paraleliai tam turime melstis už Bažnyčią, už evangelizaciją, paremti Bažnyčios veiklą savo auka. Viską telydi malda, be kurios sužlunga geriausios sielovadinės programos.

B. Jaunimas Bažnyčioje

Nors tarp mūsų bendruomenių narių nemažai jaunų veidų, bet ne visose parapijose sudaromos sąlygos jaunimui tinkamai reikštis Bažnyčioje. Kartais sužadėtinius bei katekizuojamų vaikų tėvus trikdo pasiruošimo sakramentams administraciniai reikalavimai – užsiėmimo lankomumo registravimas ir pan. Jiems Bažnyčia atrodo kaip reikalavimus kelianti institucija, o ne kaip bendruomenė, kuriai svarbus santykis. Jaunimas sunkiai tapatinasi su Bažnyčia. Dalis jaunimo nepriskiria savęs praktikuojantiems katalikams, bet jaučiasi bendruomenės dalimi, o kiti – dalyvauja Bažnyčioje šventinėmis progomis, tačiau nesijaučia bendrakeleiviais Bažnyčioje. Liturginių apeigų nesupratimas kelia nuobodulį. Patartina ieškoti tokių metodų, kurie paskatintų jaunimą atrasti liturgijos grožį, dvasina sakramentų gelmę ir kviestų jį gilintis į tikėjimo slėpinius.

Vyresnio amžiaus žmonėms Bažnyčioje atsirandančios naujovės sunkiai suprantamos, nes jie nori stabilumo, o jaunimas linksta prie eksperimentavimo ir naujų evangelizavimo priemonių ieškojimo. Iš Bažnyčios laukiama daugiau aktvios, įtraukiančios veiklos, susitikimų jaunimui aktualiomis temomis, piligrimysčių. Aplink gyvą ir sveiką nedidelę jaunų žmonių grupelę pradeda spiestis kiti – jų draugai ir pažįstami, pakviečiantys dar kitus. Tad Bažnyčia jaunimo sielovadai turėtų skirti kvalifikuotus ir išsilavinusius žmones, nes pastebima, kad patarnautojai ar jaunimo choro dalyviai nesulaukia sielovadinio palydėjimo ir ilgainiui palieka Bažnyčią. Jaunimas svajoja apie Bažnyčią, kuri nebūtų teisianti ar smerkianti, o rūpimus klausimus spręstų neatgrasančiais nuo Bažnyčios būdais.

Tėvų ir visos šeimos pavyzdys nepaprastai svarbus vaikams ir jaunimui. Tėvai terodo krikščioniško gyvenimo pavyzdį, tačiau tevengia priverstinio vaikų ir jaunimo vedimo, nes tai sukelia priešingą reakciją. Parapijos bendruomenė galėtų siūlyti tėvams krikščioniško vaikų auklėjimo ir patirties perdavimo metodų bei palydėjimo.

Sinodo susitikimuose dalyvavę vaikai, kalbėdami apie tai, ko norėtų Bažnyčioje, dažniausiai mini įvairias aktvias veiklas, žaidimus, žygius po Mišių. Vaikams patinka aktyvi veikla, jiems nuobodūs ilgi pamokslai ir pamaldos, jie džiaugiasi, kai yra užkalbinami, kai jiems parodomas dėmesys.

Vaikų “įbendruomeninimo” klausimą kiekvienoje bendruomenėje reikia spręsti kūrybiškai, pasirinkti tinkamas formas, kad vaikai nebūtų atbaidomi, bet kartu supažindinami su tikėjimu, turėtų specialių veiklų, bet nebūtų “ištraukiami” iš visos bendruomenės. Pamaldos su vaikais turi būti švenčiamos jiems pritaikyta liturgija, nes tikėjimas ir Bažnyčia vaikams turi būti šventė.

Neretai Bažnyčiai trūksta džiaugsmingo šventimo, “Evangelijos džiaugsmo,” ji per daug susitelkusi į save pačią ir į savo poreikius. Dažnai aptarinėjama mirtis, išėjimas į dangų, o norisi labiau aptarinėti gyvenimą, jo prasmę, ieškoti teigiamų šio gyvenimo aspektų. Džiugesnė laikysena galbūt taptų paskata jaunimui dažniau įsitraukti į parapinių bendruomenių gyvenimą.

C. Paveiki sielovada

Didžioji dalis tikėjimo brolių ir sesių vieningai pritaria, jog tikėjimo augimui ypatingą vaidmenį turi šeima. Itin didelė šventė – dalyvavimas liturgijoje su šeimos nariais. “Einant į Mišias kartais visai nebūna džiaugsmo, slegia rūpesčiai, bet po Mišių viskas pasikeičia. Liūdna, jei ne visi namiškiai eina į Mišias, kad nėra su kuo pasidalinti tuo, ką išgyvenai bažnyčioje. Tačiau net jei šeimos nariai nutolę nuo tikėjimo, dalyvavimas liturgijoje, šventimas sustiprina ir padeda juos mylėt, priimt.

Pripažįstama, kad esame apleidę visos šeimos įtraukimą į bendruomena. Bažnyčios kvietimas skaisčiai gyventi iki Santuokos, kaip ir sutuoktinių lytinis gyvenimas, tinkamai neišaiškinamas, todėl dažniausiai jis atrodo visiškai nesuprantamas ir nerealus. Iškilus problemoms dėl intymumo, sutuoktiniai jau nebegali išsiskirti – čia būtų labai svarbi šeimos centrų pagalba. Dalis tikinčiųjų nepritaria Bažnyčios nuostatai dėl kontracepcijos. Reikia pripažinti, kad kalbėdama šablonais Bažnyčia neatliks savo misijos. Derėtų vis daugiau leistis į diskusiją, ieškant sprendimų, pvz., ką daryti netikėtai pastojus arba kaip padėti nevaisingoms poroms.

Sunkiai priimame naujai ateinančius žmones. Norėtųsi, kad į vaikų rengimą sakramentams įsitrauktų visa šeima, nes pirmiausiai tėvai yra atsakingi už savo vaikų ugdymą. Kai kuriose parapijose šeimos dažnai jaučiasi paribyje, nes nesulaukia kunigo palaikymo. Juk turime džiaugtis kiekvienu žmogumi, džiaugtis pačiu jo asmeniu!

D. Atvirumas ir skaidrumas

Sekuliarizacijos procesi nelėtėjant, Bažnyčia turėtų skirti dar daugiau dėmesio žmonių sielovadai. Ji turi rodyti kuo daugiau dėmesio tiems katalikams, kurie dėl įvairių priežasčių negali priimti šv. Komunijos. Galvojant apie tai, jog Dievas priima visus, skaudu, kad mūsų Bažnyčia dažnai atrodo per griežta ir kelianti per daug sąlygų. “Galėtume mažinti griežtumą ir formuoti teigiamą požiūrį į “kitaip” manančius žmones, parodydami, jog galvojantys kitaip yra laukiami.” Ypatingą atsiskyrimą nuo Bažnyčios jaučia antrą kartą susituokę ir be Santuokos sakramento gyvenantys asmenys. Jų pasisakymuose keliamas Eucharistijos priėmimo klausimas. Negalėjimas priimti šv. Komunijos nereiškia, kad jie nebėra bendruomenės nariai. Dvasininkai ir visa krikščionių bendruomenė kviečiama jautriai priimti šiuos asmenis atsižvelgdami į Gailestingojo Dievo meilę.

Katalikų Bažnyčioje norėtume matyti daugiau šviesos ir džiaugsmo – mokančių džiaugtis tikinčiųjų ir kunigų, priimančių visus žmones, kurių širdys būtų pagal Gerojo Ganytojo širdį. Juk visiems reikalinga užtarimo malda prašant atsivertimo malonės, pagydymo nuo priklausomybių, baimių, nepasitikėjimo ir viso, kas atskiria nuo Dievo bei artimo. “Svajojame apie Bažnyčia, į kuria daugiau žmonių norėtų ateiti, o ne jos bijotų; svajojame, kad Bažnyčioje jaustųsi Tėvo namų svetingumas, kur kiekvienas būtų pakviestas ir lauktas.

Skaidrumas Bažnyčioje apima daug sričių, tačiau Sinodinio kelio dalyviai daugiau koncentravosi į skaidrumą aukų naudojimo ir atskaitomybės srityje. Informacija apie pinigų naudojimą Bažnyčioje veda prie geresnio bendradarbiavimo, paskatina parapijos žmones atsakingiau aukoti Bažnyčiai, prisidėti finansiškai prie didesnių projektų. Parapijose finansai turi būti tvarkomi skaidriai, pasitelkiant parapijos Ekonominę tarybą. Atsakingus sprendimus priimantis asmuo turėtų konsultuotis su teisėje numatytais patariamaisiais organais.

E. Bažnyčios autoritetas

Vartotojiška visuomenė priima Bažnyčią kaip vieną iš socialinės rūpybos, ritualines ar religines paslaugas teikiančių institucijų. Dalis katalikų save laiko vartotojais, o ne bažnytinės bendruomenės nariais. Pasitaiko, jog vartojantys tikintieji “prisiriša” prie populiaraus kunigo ar nuotraukose gražiai atrodančio bažnyčios pastato. Taip prasilenkiama su asmeniniu Kristaus susitikimu, autentiškai išgyvento tikėjimo dėka.

Labai skaudina skandalai Bažnyčioje dėl mažamečių tvirkinimo – tai lemia nepasitikėjimą dvasininkais ir pačia Bažnyčia. Jos autoritetą žaloja kai kurių kunigų veidmainiškas ir amoralus gyvenimas, celibato nesilaikymas, slaptas “nelegalių” vaikų auginimas. Šių nusikaltimų bei nuodėmių dangstymas Bažnyčiai daro kur kas didesnę žalą nei jų atskleidimas. Pedofilija ir panašūs dalykai turėtų būti neįmanomi bažnytinėje aplinkoje.

Sinodinio kelio dalyviai nėra abejingi Bažnyčiai ir kviečia ją žengti atsinaujinimo keliu. Bažnyčioje svarbu atpažinti pataikavimą ir meilikavimą, tiesos nesakymą ir nešluoti šiukšlių “po kilimu” slepiant nepatogius klausimus bei vengiant tabu temų. Dėl skandalų Bažnyčioje labai kenčia katechetai bei tikybos mokytojai, kurie turi atsakyti į karštus klausimus, “sugerti” nepasitenkinimą ir kritiką.

Didžiausias autoritetas yra Viešpats Jėzus Kristus ir viskas turi būti statoma ant Jo, kaip pamato. Jei Bažnyčios vadovai ves tiesos keliu prie Kristaus, sustiprės ir jų autoritetas. Savo autoriteto iškėlimo Bažnyčia neturėtų siekti pataikaudama pasaulio dvasiai ar baimindamasi kritikos. Siekdama trumpalaikio populiarumo Bažnyčia praranda autoritetą. Jai reikia išeiti iš komforto zonos, eiti į žmones, gyventi tiesoje ir atvirai visais klausimais kalbėti su meile.

Kad ir ką kalbėtų žiniasklaida ir politikai, aš ir daugelis mano aplinkos žmonių žavisi Bažnyčia, kai Ji gina gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, kai stoja ginti žmogaus prigimtines teises, šeimą, kai nesiruošia perrašyti ir keisti nė vieno brūkšnelio iš Šventojo Rašto, atsisakyti kokio nors nepatogaus įsakymo.

Labai trūksta Bažnyčios požiūrio aiškumo: iš vienos pusės nuodėmė įvardijama kaip aiškus blogis, kurį reikia nugalėti; iš kitos pusės – dvasininko nuodėmės yra nutylimos, užglaistomos. Vardan Bažnyčios autoriteto saugojimo paaukojama Tiesa ir Bažnyčios mokymas.

F. Svetingumas

Pastaruoju metu Bažnyčioje dažnai akcentuojamas svetingumas. Dalyvavimą Eucharistijoje turime skatinti sukuriant šilta, svetingą, įvairova gerbiančia aplinką, priimant ir nutolusius nuo Bažnyčios gyvenimo. Dėmesys žmogui yra viena iš pirmųjų ir svarbiausių sąlygų užmezgant bendravimo ir bendradarbiavimo ryšius.

Naujiems ar grįžtantiems į bendruomenę nariams reikalingas vedimas bei palydėjimas, t. y. ne tik draugiškas santykis, bet ir pagalba pažinti Kristų, Bažnyčios mokymą bei liturginį šventimą. Dažnai nauji žmonės sunkiai priimami į jau esančias parapijoje grupes.

Bažnyčios svetingumą pabrėžtų ilgiau atviros bažnyčios, į kurias būtų galima užeiti pasimelsti, būtų rengiamos Švenčiausiojo Sakramento adoracijos, sudaryta galimybė susitikti su kunigu dvasinio pokalbio. Bažnytinis menas taip pat gali būti tinkamai panaudotas evangelizacijai. Vertėtų pagalvoti apie galimyba po Mišių atgaivinti pirmaisiais amžiais gyvavusią bendruomenina agapę: pokalbiai agapės metu suteiktų jėgų visai savaitei ir sužadintų liturgijos ilgesį.

Išvados

Sinodinis kelias pakvietė parapijas ir bendruomenes vėl iš naujo atrasti Bažnyčios sinodina prigimtį, suvokti, kad Bažnyčia ne individualus, bet bendruomeninis reiškinys. Tai suteikė galimybę bažnytinėms bendruomenėms ir paskiriems nariams pažvelgti į save Evangelijos šviesoje. Terpė tikėjimo plėtrai yra palanki, tik labai dažnai nerandame laiko ir noro tuos tikėjimo daigus sodinti ir auginti.

Sinodiniai susitikimai buvo įsiklausymo pratybos. Toks įsiklausymas turėtų tapti nuolatiniu Bažnyčios gyvenimo proces. Jis turėtų nuolat tęstis.

Kiekvienas susitikimas padovanodavo vis kažką naujo ir tai – Šventosios Dvasios vaisiai.

Atėjo suvokimas, kad už religinės bendruomenės gyvavimą atsakingas kiekvienas asmeniškai, o ne kažkas iš šalies.

Būtina įvertinti ir piktosios dvasios veikimą, ir sekuliarizacijos poveikį bei iš to kylančius trukdžius Bažnyčios kelionės bendrakeleiviams. Svarbu turėti galimybę dalintis tikėjimo patirtimis, klausimais ir įžvalgomis su konkrečiais bendruomenės nariais ir vadovais. “Sinodinė kelionė užaugino sparnus.” Kai kur dalyviai drąsiai kalbėjo priekaištaudami kitiems, įvardindami jų trūkumus, tačiau labai teigiamai kalbėjo apie save, sunkiai suvokdami asmeninio kasdienio atsivertimo būtinybę. Pamatyta, kad bendruomenės yra susiskaldžiusios, nes dalis tikinčiųjų pasižymi perdėtu pasitikėjimu savimi ir įsitikinimu, jog teisingai supranta tikrąją krikščioniškumo prasmę.

Neramina tai, kad, matant įvairius iššūkius, proporcingai pastebimas nenoras įsitraukti ir spręsti sunkumus. Džiugina pamatytas gebėjimas įvardyti bėdas, baiminamasi Bažnyčios misijos susilpnėjimo. Pastebėta, kad pagrindinis mūsų sunkumas – ryšio su Kristumi trūkumas, kuris, kaip manoma, išspręstų visus su bendruomeniškumu susijusius iššūkius. Pastebėta, kad sustabarėjęs požiūris užkerta kelią atjautai, geranoriškumui ir kad šis Sinodinis kelias yra tik labai ilgo kelio link vienas kito artumo pradžia. Būtina išgirsti vieniems kitų pastebėjimus, priimti teisingą kritiką ir eiti drauge, neišleidžiant iš akių Jėzaus Kristaus.

Reziumuodami Sinodinį kelia Lietuvoje, įžvelgiame šias Bažnyčios pastoracinio veikimo užduotis:

– Puoselėti dvasininkų ir visos Dievo tautos tarpusavio ryšius. Atrasti priemones, būdus ugdyti tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, kad atsirastų atviras, nuoširdus, pagarba vienas kitam grįstas bendravimas, nejaučiant baimės klausti ar būti įskaudintam. Gydyti žaizdas, atsiradusias dėl grubaus, nejautraus bendravimo. Menkinančiam teisuoliškumui Bažnyčioje neturi būti vietos. Dvasininkų ir pasauliečių bendravimas neturi apsiriboti šMišiomis, homilija, sakramentų teikimu ar kitais patarnavimais Bažnyčioje.

– Būti atvira ir atsakinga bendruomene. Suprasti, kad Bažnyčia ne pastatas ir ne kunigai, o keliaujanti Dievo tauta – bendruomenė. Ugdyti bendruomenėse bendros atsakomybės jausmą: dalintis atsakomybėmis, darbais, atnaujinti parapijų pastoracines tarybas. Stiprinti pasitikėjimą didinant skaidrumą: kaip tvarkomi bendruomenių finansai, kokie ir kaip priimami sprendimai bendruomenėje. Nebijoti (tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams) mokytis ir diegti naujus vadybos, žmogiškųjų išteklių, krizių, finansų valdymo metodus. Naujus narius (vaikus ar suaugusiuosius) ne tik atvesti į bendruomenę, bet ir juos palydėti. Rūpintis esamais aktyviais nariais – saugoti nuo perdegimo, dalintis atsakomybėmis, padėti vieni kitiems.

– Augti ir ugdyti Bažnyčioje. Atliepti į tikinčiųjų bei atitolusiųjų poreikį ir troškimą suprasti, kas ir kodėl vyksta liturgijoje, kas rašoma Šventajame Rašte, ko moko Bažnyčia. Ugdymas, augimas, kaip ir keliavimas drauge, – tai nuolatinis procesas; nereikia bijoti priminti paprastų dalykų, būtina parinkti tinkamas katechezės formas, kalbą, metodus pagal žmonių grupes. Ugdyti ne tik per monologą (dėstant tiesas), bet ir per dialogą (įsiklausant, atsakant į klausimus).

– Neatstumti žmonių. Vengti nuo Bažnyčios atbaidančio teisuoliškumo, kaip artimą mylėti ne tik “bendrakeleivį”, bet ir “paliktą pakelėje”. Per pritaikytas pastoracines programas, pasiūlymus padėti bendruomenėms atrasti ryšį su tais, kurie jaučiasi Bažnyčios įskaudinti ar atstumti, ir priimti tuos žmones su tiesa ir meile. “Kalbėti su žmonėmis, ne apiežmones. ”

– Nesustoti pusiaukelėje ir tęsti įžvelgimo procesą. Sinodinis kelias nėra eksperimentas, toliau reikia mokytis bendruomeninės įžvalgos metodo ir jį taikyti parapijų, organizacijų, vyskupijų institucijų gyvenime ir veikloje. Palaikyti, sudaryti sąlygas, padėti bendruomenėse tęsti susitikimus.

2022 m. liepos 14 d.

SUMMARY OF THE SYNODIC PATH EXPLORATIONS IN LITHUANIA

entry

The Synodical Way initiated by Pope Francis provided an opportunity for meetings and conversations involving both active members of parishes and people from suburbs, institutes of consecrated life and Catholic organizations. The synodal path has been somewhat disrupted by the restrictions imposed due to the pandemic and the war in Ukraine, but this has not prevented it from moving forward.

Meetings of the synodal path were most often held in parish halls, but efforts were made to organize them also in “neutral” spaces – in community centers, schools, community centers, etc. Attempts have been made to invite representatives of professional groups such as doctors, journalists, artists, police officers, theologians, etc. to meetings. The Lithuanian episcopate also spent two days discussing the Synodal Way, which helped identify certain trends and encourage a renewal of pastoral priorities. The purpose of the synod discussions was not only to exchange experiences and insights, but above all to open the heart to the breath of the Holy Spirit.

1. God’s call to relationships


The synod opened the damage of the lack of a real relationship and lack of investment in it like a scalpel.
This synodal intuition aptly describes an old truth that more than a few participants realized during the synodal trip to Lithuania – faith is what our relationship with God is all about. When thinking about the various details of our church life, we often forget the main condition – the need to constantly nurture our communion , our relationship with the Lord Jesus Christ. It is He – God – the power of the Holy Spirit that creates the community of believers and makes possible and fruitful every synodal journey.

It is important to rethink pastoral models, asking the main question: how to help create a personal relationship with Christ? There is a concern that often priority is given to work, studies, classes, taking care of the future, but Christocentrism is missing. Faith is more customary, cultural. Christ is often overshadowed by feelings, emotions, we do not understand the signs and do not recognize the leadership of Christ. More often they turn directly to God.

2. the church as a community

Community (Communio ) expresses itself through various prayer groups and gatherings of believers striving for a common goal in one Spirit. It is important to involve loved ones in the life of the Church, taking care of the lonely, abandoned, sick and dependent. The goal is to find new, charismatic, talented, proactive people for different spheres of church activities.

The lack of community in the Church is disappointing. In the journey of faith, we travel more personally than communally, passing “those lying on the sidelines.” There is a lack of community, and when sacraments are celebrated, especially baptism and marriage, they mostly become private sacraments offered outside of Mass. and outside its own parish. Thus, those receiving these sacraments remain excluded from the community of faith. Every member of the community should wonder what I did to be different, better.

The community is being destroyed by widespread selfishness in communities. For most people, the center of spiritual life is God, but after a broader discussion, it becomes clear that we, our ego , rather than Christ, we more often find ourselves in the center. It is disturbing to realize that we can identify problems and difficulties, but we do not feel the desire to change the face of the parish. We avoid facing problems, so we avoid them, because we have a lot of individualism, selfishness and self-centeredness in us. Anxiously, there is a reluctance to get involved and take responsibility, but the tendency to blame others prevails. After all, it is easier to discuss what others should do than to discuss one’s own contribution to community life. We must abandon our selfishness to listen to others and take responsibility for the parish without leaving everything to the clergy.

Each parishioner could not only propose various activities to make the parish lively, interesting and attractive, but also contribute to the operation and maintenance of the church. Criticize less and show
more compassionate love!

The laity has high expectations of the Church. They expect impartiality, encouragement, moral leadership, active presence on the side of good, action, including at the diplomatic level, psychological support, being a “field hospital.” The church we long for is less formal, it is alive, open to all, where each person is important without prejudice, without status; it is a community that prays and supports its members.

A. Synodical journey

The Synod created conditions for everyone to express their opinion, to be heard. It was realized that respectfully expressed thought and respectful listening to other Synod participants opens up new opportunities for Church growth. One is reminded of the metaphor of the courtyard of the Gentiles, which often describes the mission and functioning of the Church in the modern world. It was agreed that in communicating with the audience one should remain open, not trying to attract and change the other person, but to attract the real Truth – Jesus Christ – in this conversation.

B. The exercise of the priesthood

The priesthood is a gift to the Church. The ministry of priests dedicated to their vocation and living their faith is nice. It is important that the outside matches the inside and that there is no hypocrisy. The war in Ukraine has revealed the need to bring priests closer to the faithful, for whom the clergyman becomes a unique sign of God’s proximity. It is important for a priest to deepen his personal relationship with Christ. The faithful expect spiritual fatherhood from the priest. It’s nice to meet an expectant priest, especially in an auditorium. To revitalize parish communities, the priest himself must be the first to walk the path of renewal and conversion.

There is an apparent gap in the preparation of priests – the inability to work as a team with both laymen and priests. In the seminar, it is important to learn to support initiatives, to learn to be a positive leader who can inspire other team members. The formation of priests must not end with the completion of the seminary, but must continue.

It is important to address the problem of loneliness of priests, because it affects the entire community.

High demands are made of priests. They are expected to listen, understand, be non-judgmental and provide personal spiritual support. In the churches they direct, there can be no ” elite groups that know everything as it should be ” . Believers do not always recognize in priests the face and heart of the Good Shepherd. It is desirable to have a relationship with the priest through informal communication in community activities or personal conversations.

C. The laity in the Church

Often the baptized do not consider themselves true members of the Church, feeling weak and unable to function without the clergy. Somewhere a discovery was made with surprise – we are all the Church! Even those who are far from faith!

Active parishioners are few, so we all need to start with ourselves.
Let’s have the courage to propose ideas and activities to attract new members
. It is important to get out of the “bubble” and go to the limits.

The gap between priests and laymen is apparent, the lack of understanding of the peculiarities of the other’s life and daily life and concerns. There is a need for ongoing formation and education of the laity, which includes not only individuals, but also the entire community. In the absence of catechesis aimed at adults, the life of faith can degenerate into obscure esotericism. We often live the program
minimum
, although a person longs and desires to consciously practice faith.

It is very important for priests to listen to parishioners’ initiatives to promote teamwork and bring different people together for a common goal. It must be admitted that some laymen do not want to be actively involved in parish activities, but still remain “consumers.” By surveying parishes, the needs and expectations of parishioners could be better identified.

In some parishes and organizations, the priest’s monopoly flourishes. Nobody knows anything and nothing is said about what really matters. In others, it is noted that the laity does not want to help the pastor and the greatest responsibility and duty of taking care of everything falls on him alone. Elsewhere, cooperation with pastoral councils is good and teamwork is being learned. The features of cooperation between the ministerial and universal priesthood are responsibility, mutual complementarity, openness and proximity. After all, we are all working for the same kingdom of God!

D. Parish

The parish is an important school of faith, prayer and neighborly love. Through the parish, the faithful experience participation in the life of the universal Church. Many parishes have believers, but no community. Groups operating in parishes function individually and closed, so there is no unity among them and it is difficult to achieve the common good of the parish. Youth activities are sorely lacking in the parish.

Pastoral and economic councils should operate effectively in parishes – as an advisory voice, but at the same time committed to a common mission. A special place in the parish is occupied by religious teachers and catechists, who should be living witnesses of the faith, setting an example of Christian life. The mature involvement of men and women in the active activities of the parish should be encouraged.

Effective community education requires adequate facilities (heated in winter) that can be used by all communities or groups operating in the parish. It is important to develop charitable self-awareness in parishes and take care of people not only by providing material support, but above all by showing them attention as a person – listening and hearing them. The ministry of transporting lonely and isolated people to Mass could contribute to this. It can be announced on social networks.

During the synod trip, parishioners were able to tell more about what they live, what the community lives, what their role in the Church is. A sense of unity and willingness to cooperate has developed in the parishes. For some, it was the first time they shared their faith, their relationship with God, they could express the pain they had carried in their hearts for many years or, on the contrary, gratitude and joy. It is important that in the future it will be possible to discuss issues of importance to the Church and the community, involving not only parishioners but also those away from the Church in the synodal process. Synodality must continue!

It is recommended to train spiritual companions using the vocation of monks, deacons and laymen. Some liturgical, catechetical or evangelization duties will have to be delegated to the laity. In the absence of sufficient spiritual vocations, the laity are experiencing anxiety about the future of the Church.

3. MISSION OF THE CHURCH

The Church’s mission derives from the person of Jesus Christ and His saving work, so the clergy and laity do not create or change the mission, but carry it out taking into account the changing conditions of time and life. The Lord, who gave the Church a mission, also gives the strength to carry out that mission.

We participate most appropriately in the mission of the Church by recognizing and responding to our vocation: priesthood, consecrated life, marriage or single life, dedicating our lives to the Church and society. Other members of the community contribute to the recognition of the vocation and encourage a response. One speaks rather abstractly about the mission of the Church, an unexpected amount of self-flagellation and personal guilt due to too little involvement in the life of the Church, charitable, pastoral, community activities. It is desirable for church leaders to inform believers more often about their pastoral vision, to tell them how it is being implemented. Getting involved in active Church activities is not easy, as it requires support and accompaniment.

Activity in the Church’s mission is hindered by selfishness (one’s own concern is more important!), personal traits (closed mind), unwillingness to participate in Church activities, low self-esteem, an established circle of parish activists themselves, burnout, lack of initiative. The great threat to the mission is complacency, stagnation, introversion and blindness to the signs of the times. Somewhat forgotten is the mission of prayer.

All parishioners must feel the responsibility and duty to maintain their parish, priests, take care of the proper upkeep and use of the community’s property; also carry out their duty to contribute to the maintenance of the Church’s mission.

A. Preaching and liturgy

One of the most important duties of the Church is to preach the word of God. In proclaiming the Word, the Church presents it as truth, not as opinion. The most common mistake an evangelist makes is to claim a monopoly on the truth and publish ready-made, reasonable answers. It is necessary to patiently lead people to the truth and explain, as the Lord Jesus did with the disciples of Emmaus (cf. Luke 24:13-35).

A priest’s homily must be focused on the real situation, because people today do not understand many things in the life of the Church. The preachers of the word speak only clearly and simply, like the living and uncomplicated. People want a lively word that grabs and engages. An inadequate sound system in the church or unprepared readers prevent God from speaking to the people.

God’s people have the right to listen to prepared homilies tailored to a specific audience. Clergy should not speak to the faithful ”
as if they were less intelligent
“, moralize or ”
hold accountable
” because after threats during the Liturgy of the Word, it is difficult for the faithful to joyfully celebrate the Liturgy of the Sacrifice. Long sermons and dry attitudes are also a hindrance.

When a homily “speaks” to the speaker, it reaches the hearts of the listeners. It is important that we allow the Holy Spirit to work during the homily without any preconceived notions.

It was noted that the sacraments are a very important part of the journey of faith, which is sort of “hidden” from the world, but transmitted to believers. Sacraments are received as an aid to the Christian life, not as an end, because the goal is a deeper relationship with Christ and His people, the Church.

Sometimes we are content to meet at a minimum the formal criteria required to receive the sacraments, without forming a living relationship with God. There is a need to raise the awareness of Godparents and Guardians of Confirmation.

The Church must strive to participate in the liturgy to bear spiritual fruit. Although the cyclical liturgical year is educational, care must be taken that the routine does not become the liturgy itself. A deeper knowledge of liturgical actions protects against this danger. Remembering that at the center of the liturgy is Jesus Christ, through whom the divine mysteries are realized!

This requires liturgical catechesis that explains the meaning of liturgical rites, signs and symbols. Liturgical celebration is enhanced by prior knowledge of the readings of the Liturgy of the Word. Short introductions, commentaries, Mass leaflets and screens also contribute to informed participation in the liturgy…. Less frequent visitors are unfamiliar with liturgical attitudes, so they sometimes receive comments from church regulars.

The expectation has been expressed that the clergy will discuss with the faithful ways to involve the laity in the celebration of the liturgy: the St. Scripture reading, devotions, community singing, organizing various services, etc. Churches long for community singing, and it is a shame to put up with a hurried, sloppy liturgy and its celebratory environment – church space, music, hymns… The liturgy must be simple, but not poor and without artificial pomp. Sometimes one gets the impression that the Church is distracted in the liturgy between the festive dinner at the Christmas table and the “fast food” offerings. The liturgy must not be celebrated in a disrespectful, excessively homely or vulgar manner. Some want innovation in the liturgy, others want to preserve traditions and restore old rituals; some want solemnity and splendor, others simplicity.

The fullness, joy and safety of the liturgy is fostered by the involvement of the whole family. The ability to celebrate with the community brings joy, and is hindered by the desire to be a listener rather than a participant. The community also gathers around the altar, with members supporting and strengthening each other. The Christian faith is not only lived, but also celebrated, because there is always a reason for it – God present and acting in the Church in a salvific way – Jesus Christ. The celebration of the Eucharist is the center and source of our Christian life – ”
the engine of communion
“.

B. Evangelization and communication

The Church must recognize that communication is a form of evangelization. To spread its message, it must use the latest means of communication.

The Christian community relentlessly seeks new ways of pastoral care and outreach. Pilgrimage tours, day trips, camps, family and youth weekends, retreats, meetings, Christian film screenings and discussions were identified as particularly effective ways of pastoral work. There was a need for spiritual accompaniment and support for those members who undertake active evangelization.

C. Ecumenism

There are many dangers in Christianity today, and most of them are not for individual denominations, but for Christianity as a whole, so striving for Christian unity is extremely important. For a Christian, both unity and the Church must first be found within themselves. Less “I,” more “we.”

Ecumenism is usually given only formal attention; there is no understanding of how it should be done, so it is limited to ”
mutual respect
“.

The war in Ukraine has shown that political antagonisms easily obscure the Christian community and hinder communication. The issue of Christian unity must be addressed through prayer and an honest analysis of historical and political events. ”
Christ did not want isolated individualists
“.

4. DISADVANTAGES AND EXPECTATIONS

A. The need for conversion

During the synod journey, the need for personal conversion was discovered more than once. In order to travel together, we need to convert – to develop humility, to be more understanding, less conceited, more caring and tactful towards each other. Traveling together means walking under the guidance of Jesus and learning to live for other travelers. This capability is still lacking in our communities.

In order not to lose sight of what is important, conversion is needed, that is, to abandon the old and accept the new reality. It’s not easy. We need an internal culture to understand a dissenting opinion and present our arguments without insulting the person and in such a way that he or she will understand. One must overcome the desire to lead, and not demonstrate one’s superiority or self-righteousness. Conversion is understood as a change in attitude and looking at the other with a willingness to listen rather than judge. Repentance and openness develop humility and remove the fear of speaking about the Church’s faults and sins. At the same time, we need to pray for the Church, for evangelization and support the work of the Church with our donation. All are accompanied by prayer, without which the best pastoral programs fail.

B. Youth in the Church

Although there are many young faces among the members of our communities, not all parishes provide conditions for young people to express themselves properly in the Church. Sometimes involved parents and parents of catechized children are bothered by the administrative requirements of sacramental preparation – registration of attendance, etc. For them, the Church appears as a demanding institution, rather than a community for which relationship is important. It is difficult for the young to identify with the Church. Some young people do not identify themselves as practicing Catholics, but feel part of the community, while others attend Church on festive occasions, but do not feel like traveling companions in Church. Lack of understanding of liturgical rites is boring. It is advisable to seek such methods that will encourage young people to discover the beauty of the liturgy, the spiritual depth of the sacraments and invite them to explore the mysteries of faith.

For the elderly, innovations in the Church are difficult to understand because they want stability, while the young tend to experiment and look for new ways to evangelize. More active, engaging activities, meetings on topics important to young people, pilgrimages are expected from the Church. Around the lively and healthy small group of young people begin to gather others – friends and acquaintances, inviting others. Therefore, the Church should appoint qualified and educated people as youth pastors, since it is noted that pastors or participants in youth choirs do not receive pastoral support and eventually leave the Church. Young people dream of a Church that would not be judgmental or condemning, but that would solve problems in a way that would not discourage the Church.

The example of parents and the whole family is extremely important for children and young people. Parents should set an example of Christian life, but avoid forcing children and young people into marriage, as this causes the opposite reaction. The parish community could offer parents Christian upbringing for their children and pass on experiences and support.

Children who participated in synod meetings, when talking about what they would like in the Church, usually mention various active activities, games, wandering around Mass. Children like active activities, they are bored by long sermons and services, and they enjoy talking to them when you give them attention.

The issue of “communization” of children in any community must be solved creatively, appropriate forms must be chosen, so that children are not repulsed, but at the same time introduced to the faith, have special activities, but are not “pulled out” from the whole community. Services with children should be celebrated with a liturgy adapted to them, because faith and the Church must be a celebration for children.

Often the Church lacks joyful celebration, the “Joy of the Gospel,” and is too focused on itself and its own needs. Death and ascension are often discussed, but one wants to discuss more about life, its meaning and look for the positive aspects of this life. A happier attitude would perhaps become an incentive for young people to become more involved in the life of parish communities.

C. Influence pastoral care

Most brothers and congregations in the faith unanimously agree that the family plays a special role in the growth of faith. It is an extraordinary celebration to participate in the liturgy with family members. Going to Mass , Sometimes there is no joy at all, worries overwhelm, but after Mass everything changes. It’s sad if not everyone at home goes to Mass because there’s no one to share what you experienced in church with. However, even if family members are far from the faith, participation in liturgy and celebration strengthens and helps to love and accept them.

It is recognized that we have neglected to include the whole family in the community. The Church’s call for a life of premarital chastity, like the sexual life of spouses, is not properly explained, so it usually seems completely incomprehensible and unrealistic. If problems arise because of intimacy, spouses can no longer divorce – here the help of family centers would be very important. Some believers do not support the Church’s position on contraception. It must be recognized that the Church will not fulfill its mission by speaking in templates. There should be more and more discussions to find solutions, such as what to do in case of an unexpected pregnancy or how to help infertile couples.

We find it difficult to accept newcomers. We would like the whole family to be involved in preparing children for the sacraments, since parents are primarily responsible for raising their children. In some parishes, families often feel marginalized because they do not receive the support of a priest. In the end, we must enjoy each person, enjoy his person!

D. Openness and transparency

Since the process of secularization is not slowing down, the Church should pay even more attention to the pastoral care of the people. It must pay as much attention as possible to those Catholics who, for various reasons, cannot accept St. Peter’s. Communions. Thinking about how God accepts everyone, it hurts that our Church often seems too strict and imposes too many conditions. ” We could reduce rigor and develop a positive attitude toward people who think “differently,” showing that those who think differently are welcome.People who have married for the second time and are living without the sacrament of marriage feel a special separation from the Church. Their speeches raise the issue of receiving the Eucharist. The inability to accept St. Communion does not mean that they are no longer members of the community. The clergy and the entire Christian community are invited to receive these people with sensitivity, taking into account the love of the Merciful God.

We would like to see more light and joy in the Catholic Church – believers who learn to rejoice, and priests who welcome all people whose hearts are in line with the heart of the Good Shepherd. After all, everyone needs intercessory prayer, asking for the grace of conversion, healing from addictions, fears, distrust and everything that separates us from God and neighbor. ”
We dream of a Church where more people would want to come and not be afraid of it; we dream that the hospitality of the Father’s house would be felt in a Church where everyone would be invited and welcomed.

Transparency in the Church covers many areas, but participants in the synod track focused more on transparency in the use of donations and accountability. Information about the use of money in the Church leads to better cooperation, encourages parishioners to give more responsibly to the Church, to contribute financially to larger projects. In parishes, finances must be managed transparently, with the help of the parish economic council. The responsible decision-maker should consult the advisory bodies provided by law.

E. Church authority

The consumer society accepts the Church as one of the institutions providing care, ritual or religious services. Some Catholics consider themselves consumers rather than members of the church community. Sometimes believers who use it get “attached” to a popular priest or a church building that looks beautiful in photos. In this way, a personal encounter with Christ is transcended through authentically lived faith.

Scandals in the Church regarding molestation of minors are very painful – it leads to distrust of the clergy and the Church itself. His authority is being destroyed by the hypocritical and immoral lives of some priests, failure to observe celibacy and secretly raising “illegitimate” children. Covering up these crimes and sins does far more harm to the Church than exposing them. Pedophilia and similar things should be impossible in a church environment.

Participants in the synodal path are not indifferent to the Church and invite it to the path of renewal. In the church, it is important to recognize flattery and sycophancy, not to speak the truth and not to sweep garbage “under the rug” by hiding uncomfortable questions and avoiding taboo subjects. Because of the scandals in the Church, catechists and religious teachers who have to answer heated questions and “absorb” discontent and criticism suffer greatly.

The greatest authority is the Lord Jesus Christ, and everything must be built on Him as the foundation. If Church leaders lead the way of truth to Christ, their authority will also be strengthened. The Church should not seek to strengthen its authority by appeasing the spirit of the world or fearing criticism. In pursuit of short-term popularity, the Church is losing authority. He needs to get out of his comfort zone, go to the people, live in truth and speak openly and lovingly about all issues.


No matter what the media and politicians say, I and many people around me admire the Church when it defends life from conception to natural death, when it stands up for the natural rights of man, the family, when it is not going to rewrite and change one verse of Scripture to reject some inconvenient order.

The Church’s approach includes great lack of clarity: on the one hand, sin is identified with a clear evil that must be overcome; on the other hand, the sins of the clergy are muted, obliterated. In the name of preserving the authority of the Church, Truth and Church teaching are sacrificed.

F. Hospitality

In recent times, the Church has often emphasized hospitality. We must encourage participation in the Eucharist by creating a warm, welcoming environment that respects diversity, accepting those who are far from the life of the Church. Caring for the person is one of the first and most important conditions for establishing communication and cooperative relationships.

New or returning members of the community need guidance and support, i.e. not only a friendly relationship, but also help in learning about Christ, Church teaching and liturgical celebration. It is often difficult to welcome new people into existing groups in the parish.

The hospitality of the church would be emphasized by longer open churches, where one could enter for prayer, adoration of the Blessed Sacrament would be held, and there would be an opportunity to meet with a priest for spiritual conversation. Church art can also be appropriately used for evangelization. It would be worthwhile to think about the possibility of reviving the communal agape that existed in the first centuries after Mass: agape talks would give strength for the week and rekindle a longing for the liturgy.

Applications

The synodical path encouraged parishes and communities to rediscover the synodal nature of the Church, to realize that the Church is not an individual but a community phenomenon. It provided an opportunity for church communities and dedicated members to look at themselves in the light of the Gospel. The environment for the development of faith is favorable, but very often we do not find the time and desire to plant and grow these sprouts of faith.


The synod meetings were exercises in listening
. Such listening should become an ongoing process in the life of the Church. It should continue uninterrupted.

Each meeting has given us something new
new, and these are the fruits of the Holy Spirit.

It was realized that the existence of a religious community is the personal responsibility of everyone, not someone from the country . “

Both the work of the evil spirit and the impact of secularization and the resulting obstacles to fellow travelers on the Church’s path must be assessed. It is important to be able to share faith experiences, questions and insights with specific community members and leaders. ” The synod tour grew wings. In some places, participants spoke boldly, rebuking others and listing their shortcomings, but they spoke very positively about themselves, not realizing the need for personal daily conversion. It has been observed that communities are divided because some believers are characterized by overconfidence and a belief that they properly understand the true meaning of Christianity.

It is disturbing that in the face of various challenges, there is a proportional reluctance to engage and resolve difficulties. It is comforting to see the ability to name problems, there is a fear of weakening the Church’s mission. It was noted that our main difficulty is the lack of connection with Christ, who is supposed to solve all the challenges of the community. It was noted that stagnation prevents compassion, kindness, and that this synodical road is only the beginning of a very long road to mutual closeness. It is necessary to listen to each other’s comments, accept honest criticism and walk together without losing sight of Jesus Christ.

Summing up the Synodal Way in Lithuania, we see the following tasks of the Church’s pastoral activity:

– Developing the relationship between the clergy and all of God’s people. To find means, ways to educate both clergy and laity, so that open, sincere, mutually respectful communication emerges, without feeling the fear of being asked or hurt. To heal the wounds caused by rude, insensitive communication. There is no place for derogatory righteousness in the Church. Communication between clergy and laity should not be limited to Mass, homilies, the administration of the sacraments or other services in the Church.

– To be an open and responsible community. Understand that the Church is not a building and not priests, but the traveling people of God – the community. Nurture a sense of shared responsibility in communities: share responsibilities, work, renew parish pastoral councils. Strengthen trust by increasing transparency: how community finances are managed, what and how decisions are made in the community. Don’t be afraid (clergy and laity alike) to learn and implement new methods of management, human, crisis and financial resource management. Not only to bring new members (children or adults) into the community, but also to accompany them. Caring for existing active members – protecting them from burnout, sharing responsibilities, helping each other.

– To grow and develop in the Church. To respond to the need and desire of believers and those who are far away to understand what happens in the liturgy and why, what is written in Scripture, what the Church teaches. Education, development, like traveling together, is an ongoing process; one need not be afraid to remind people of simple things, and one should choose appropriate forms of catechesis, language, methods according to groups of people. Educate not only through monologue (teaching truths), but also through dialogue (listening, answering questions).

– Don’t push people away. To avoid the Church’s abhorrent righteousness, to love not only the “fellow traveler” but also the “left behind” as a neighbor. Through tailored pastoral programs, proposals to help communities find contact with those who feel hurt or rejected by the Church, and to welcome these people with truth and love.
Talk

z

people, not
o people.

– Don’t stop halfway and continue the discernment process. The synodical path is not an experiment, it is necessary to learn the method of community insight and apply it to the life and activities of parishes, organizations, diocesan institutions. Support, create conditions, help communities to continue meetings.

in 2022 July 14

Summaries from Polish dioceses, parishes, Synod participants

Herb Archidiecezja Częstochowska

Archidiecezja Częstochowska

Proces prac synodalnych w archidiecezji częstochowskiej rozpoczął się od liturgicznej inauguracji Synodu w archikatedrze częstochowskiej. Uroczystości przewodniczył abp Wacław Depo, metropolita częstochowski. W tym dniu został powołany Zespól ds. Synodu w Archidiecezji Częstochowskiej. Zadaniem zespołu było koordynowanie prac w archidiecezji. W jego skład weszło 10 osób – 5 osób duchownych i 5 osób świeckich, w tym: biskup pomocniczy archidiecezji, dyrektor wydziału duszpasterskiego, duszpasterz młodzieży, proboszcz, siostra zakonna, świeccy przedstawiciele ruchów, wspólnot, dzieł Caritas, mediów diecezjalnych oraz przedstawiciel młodzieży. Zespól odbył kilkanaście spotkań roboczych.

Read more "

Parafia pw. św. Michała Archanioła w Poznaniu

SYNTEZA PARAFIALNA
ETAP PIERWSZY SYNODU O SYNODALNOŚCI.
KU KOŚCIOŁOWI SYNODALNEMU: KOMUNIA, UCZESTNICTWO, MISJA.
PARAFIA pw. ŚWIĘTEGO MICHAŁA ARCHANIOŁA ul. Stolarska 7, 60-788 Poznań
Koordynator: Anna Jędrzejczak, jedrzejczak.a@interia.pl Moderatorzy: Elżbieta Stachowiak, Rosanna Żelisławska, Ewa Musiał

Read more "

W trosce o Kościół delikatny, cierpliwy i umiejący słuchać – Katolickie Stowarzyszenie Spotkania Małżeńskie

Podróż synodalna (synodal journey) trwa w Spotkaniach Małżeńskich od ponad 40 lat, tj, od założenia Stowarzyszenia. Weryfikacją dobrego kierunku tej podróży są słowa Jezusa: „Po owocach poznacie ich” (Mt 7,20). Przyglądamy się owocom naszej pracy, metodom jakie stosujemy. Modyfikujemy je w miarę potrzeby. Dziękujemy Panu Bogu za tysiące świadectw małżeństw i narzeczonych, którzy rozpoznali dialog jako drogę miłości. To ich świadectwa, szczególnie świadectwa małżeństw w kryzysie, świadectwa wielu związków nieregularnych, a także par przygotowujących się do sakramentu małżeństwa, świadectwa ich rozeznanej, odkrytej na nowo, odbudowanej więzi małżeńskiej, odbudowanej przez nich więzi z Bogiem i Kościołem, rosnąca współodpowiedzialność animatorów za całość Ruchu, a także opinie biskupów i nasze umocowanie w Papieskiej Dykasterii ds. Świeckich ,Rodziny i Życia – są zapisem „podróży synodalnej”.

Read more "

Dialog w Kościele jest ważny i potrzebny

O synodzie pierwszy raz usłyszałem w październiku ubiegłego roku i już wtedy, nie do końca świadomy o co w nim jeszcze chodzi, wziąłem udział w spotkaniach synodalnych organizowanych w ramach spotkań liderów grup ruchu Mężczyźni św. Józefa. Niedługo potem, zostałem poproszony o organizację takich spotkań przez ks. Proboszcza własnej parafii. Organizacja spotkań wymusiła głębsze poznanie tematu i odkrycie tego, jak bardzo rozpoczęty synod jest potrzebny Kościołowi.

Read more "